Sexual harassment and abuse in sport: some legal and criminological considerations

Sexual harassment and sexual abuse are not uncommon in the world of sports. Many athletes, especially female athletes, have been victims of violence, intimidation and abuse. For many years, victims remained silent and hid their experiences for fear of condemnation by society and the media, but recent trends show that the situation is improving. More and more athletes are speaking out against sexual harassment and abuse in the world of sport. From a legal point of view, the main feature of sexual harassment cases is that the burden of proof can be shifted to the accused. In criminal law, this mechanism raises concerns about a possible violation of the presumption of innocence. However, as international sports federations apply a lower standard of proof in disciplinary cases, this procedural feature is viewed favourably. At the same time, it should be noted that a lower standard of proof does not in any way mean that sexual harassment and abuse cases can be investigated with less responsibility or sensitivity. On the contrary, the legal and criminological specificity of this phenomenon implies that the boundaries between sexual abuse, sexual harassment, unprofessional conduct, and mere flirting must be clearly defined. Appropriate delimitation ensures, on the one hand, that perpetrators do not escape responsibility, even if it is relatively minor, and, on the other hand, protects the innocent against unfounded accusations. Seksualinis priekabiavimas ir seksualinė prievarta yra neretas reiškinys sporto pasaulyje. Daug sportininkų, ypač sportininkių, yra tapę smurto ir prievartos aukomis. Daugelį metų aukos tylėjo ir slėpė savo patirtį, bijodamos visuomenės ir žiniasklaidos pasmerkimo, tačiau pastarojo meto tendencijos rodo, kad padėtis gerėja: vis daugiau atletų(čių) kalba apie seksualinį priekabiavimą ir prievartą sporte. Teisiniu požiūriu pagrindinis seksualinio priekabiavimo bylų bruožas yra tas, kad įrodinėjimo našta gali būti perkeliama kaltinamajam. Baudžiamojoje teisėje šis mechanizmas kelia abejonių dėl galimo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Tačiau kadangi tarptautinės sporto federacijos drausminėse bylose taiko žemesnį įrodinėjimo standartą, ši procesinė ypatybė vertinama palankiai. Kartu būtina pažymėti, jog žemesnis įrodinėjimo standartas jokiu būdu nereiškia, kad seksualinio priekabiavimo ir prievartos bylos gali būti tiriamos ne taip delikačiai ar atsakingai. Atvirkščiai, šio reiškinio teisinė ir kriminologinė specifika implikuoja, kad būtina aiškiai nustatyti ribas tarp seksualinės prievartos, seksualinio priekabiavimo, neprofesionalaus elgesio ar tiesiog flirto. Atitinkamas ribų nustatymas, viena vertus, užtikrina, kad kaltininkai neišvengtų atsakomybės net jei ji santykinai nedidelė, antra vertus, apsaugo nekaltus asmenis nuo nepagrįstų kaltinimų

Taikos kupinas smurtas: kriminologinė Larso von Triero filmų interpretacija

In this article, the works of cinema director Lars von Trier are invoked as an instrument to explain various criminological theories. Mostly, the approach of cultural criminology is applied as well as other perspectives: dramaturgical-existential approach, peacemaking, and (anti)positivism. Both because of the topics presented (such as transgressing and questioning the socially acceptable norms, violence, fear, humiliation, deviant sexuality, despair, etc.) and the methodology of the filmmaking process, the self-labelled ‘best director in the world’ can be quite rightly described as one of the most thought-provoking criminologists in Europe. Paradoxically, ideas presented in his films, though seemingly violent and destructive, might be inspirational for those who seek peace and enlightenment.Šiame straipsnyje kino režisieriaus Larso von Triero darbai pasitelkiami kaip instrumentas įvairioms kriminologijos teorijoms paaiškinti. Dažniausiai taikomas kultūrinės kriminologijos požiūris ir kitos perspektyvos: dramaturginė-egzistencinė prieiga, taikdariška kriminologija ir (anti)pozityvizmas. Tiek dėl pateiktų temų (tokių kaip visuomenei priimtinų normų peržengimas ir kvestionavimas, smurtas, baimė, pažeminimas, deviacinis seksualumas, neviltis ir kt.), tiek dėl filmo kūrimo metodikos Larsas von Trieras, save vadinantis „geriausiu pasaulio režisieriumi“, gali būti visiškai pagrįstai apibūdinamas kaip vienas iš labiausiai susimąstyti verčiančių kriminologų Europoje. Paradoksalu, bet jo filmuose pateiktos idėjos, nors atrodo smurtinės ir destruktyvios, gali įkvėpti siekiant ramybės ir nušvitimo

Sukčiavimas šachmatuose: integruoto teisinio reguliavimo poreikis

This article examines recent regulation in the sport of chess with a focus on cheating. On the one hand, disciplinary law in chess could be considered relatively underdeveloped compared with other sports. On the other hand, however, this kind of ‘underdevelopment’ might be appropriate since chess governing bodies have not yet introduced interventionist rules. These two interacting perspectives shape the aim and the objectives of legal research designed to protect the chess community from cheating by suggesting adequate disciplinary measures. The analysis focuses mainly on two forms of cheating: computer-assisted cheating and match-fixing. The broad concept of cheating and relatively young legal regulation in an under-researched sport call for interdisciplinary analysis, therefore, knowledge of sports law, human rights as well as criminology is applied.Moksliniame straipsnyje šachmatų sporto pagrindu analizuojamos dvi nesąžiningo elgesio formos: kompiuterinis sukčiavimas ir manipuliacijos sporto varžybomis. Kompiuterinio sukčiavimo įrodinėjimo procesas vyksta pasitelkiant statistinę amerikiečių profesoriaus K. Regano programą, kuria remiantis nustatomi nuokrypiai nuo vadinamojo žmogiškojo žaidimo. Tokio įrodinėjimo keblumas yra tas, kad šiuo metu pasaulyje yra labai nedaug ekspertų, gebančių taikyti šią programą. Todėl tyrimo pabaigoje formuojamos rekomendacijos išplėsti šią programą iki globalaus masto, apmokyti minėto profesoriaus asistentus ir įdiegti reikalingą techninę infrastruktūrą tam, kad šią programą gebėtų taikyti daugiau žmonių. Manipuliacijos sporto varžybomis šachmatų sporte kol kas buvo įrodytos tik vieną kartą – precedentinėje Kenijos byloje. To priežastys yra santykinai lakoniška aptariamosios srities teisinė bazė, ribotos drausminių institucijų tyrimo galimybės, pranešėjų apsaugos nebuvimas. Atsižvelgiant į šias spragas tyrime siūloma įvesti inovatyvią taisyklę, de facto leisiančią bausti už prielaidas manipuliacijoms: turnyrų organizatoriai turėtų patys įrodyti, kad varžybos nebuvo sutartos (t. y. nebuvo manipuliuojamos), kitu atveju turnyras nebūtų reitinguojamas Tarptautinės šachmatų federacijos (FIDE) ir nebūtų suteikiami tarptautiniai titulai juos įvykdžiusiems sportininkams. Svarbu pažymėti, jog panašią taisyklę jau yra įvedusi Lietuvos futbolo federacija, ir Tarptautinis sporto arbitražo teismas tokią inovatyvią teisėkūros praktiką toleravo. Taigi tyrimas parodė, kad šachmatų sportas susiduria su rimtomis grėsmėmis. Tam, kad būtų deramai kovojama su galimomis korupcijos ir sukčiavimo apraiškomis, būtinas ne vien teisinės bazės tobulinimas, bet ir ekspertinis švietimas bei suvokimas, jog šio sporto specifika reikalauja tiek teisinių, tiek statistinių, tiek techninių sprendimų

Fikcijos baudžiamajame procese: tarp ontologinės „tikrovės“, teisėkūros ir teisės taikymo

This article analyzes the nature and scope of legal fiction in criminal procedure. It reveals that the gap between legal and ontological discourse and the ambivalence of the purpose of criminal procedure create preconditions for theoretical legal fictions. On the one hand, criminal procedure serves the purpose of investigating criminal offenses rapidly and efficiently, and, on the other hand, the aforementioned should be done without prejudice to the rights of the suspects and defendants. Such “competing” goals of the criminal procedure are hardly possible to achieve both at the same time. Practical (factual) fictions can occur when a special rule and its application distort the meaning of the general rule and, in turn, the meaning of the purpose and goals of criminal procedure. The distortion may also be associated with the selective justice and the funnel effect (in a criminological sense), as well as with the inevitable discretion of law-enforcement officers: if the discretion serves its own pragmatic aims, then the rule of law might become just a tool to justify the pursuit of potentially dishonest purposes. Thus, a certain seemingly progressive legal regulation (e.g., the institutes of the criminal injunction) might create situations when the suspect’s naiveté or excessive confidence can be used to extract confession or other relevant information. Therefore, general principles of law can be “narrowed” to more specific and less visible selective “filters”. Another kind of factual fictions occurs when a general rule is not fully appropriate for the enforcement of legal liability, and then such general rule needs to be interpreted broadly, according to its spirit, not only its text. Such factual fictions are also associated with legal discretion and can be called not only as fictions, but also as teleological application of law or (from the viewpoint of layperson’s discourse) the white lie. Other kinds of fictions are legal ones: they occur on account of the gap between social reality and positive law, e.g., the implication of coercive measures is directly associated with the seriousness of crimes, for which the measures can be applied. However, sometimes the way of committing a crime calls for specific coercive measures (methods to investigate crimes) that cannot be applied due to certain legal constructions. For example, telephone fraud (no matter how big is the sum involved) calls for telephone interceptions. The aforementioned procedural measures should depend not only on the seriousness of an offense (which is a theoretical construct, not necessarily having much to do with the nature of the offense), but also on the way of making a criminal act: there are petty crimes that are difficult to investigate and there are serious crimes that are easy to investigate. To sum up, different kinds of fictions exist in criminal procedure: theoretical ones, related to the purpose and the aims of criminal procedure; practical ones, related to the legal discretion and the application of law; and legal ones, related to legal norms that are hardly compatible with the dynamic social reality.Straipsnyje analizuojama fikcijų raiška baudžiamajame procese: fikcijų santykis su konkuruojančiais baudžiamojo proceso tikslais; su neišvengiama teisėsaugos institucijų pareigūnų diskrecija ir teisės taikymu. Teisinio bei faktinio diskurso skirtumai, baudžiamojo proceso paskirties, atskirų institutų ir teisės normų prieštaringumai sukuria prielaidas teorinėms, faktinėms ir pozityviosios teisės fikcijoms atsirasti

Apgaulė sporto srityje: teisinis ir kriminologinis požiūris

Monografijoje gvildenamos teisinė ir kriminologinė dimensijos siekiant visapusiškai pažinti sportą – vieną iš žaismingiausių ir kartu konkurencingiausių nūdienos reiškinių. Sportas, kaip ne vien sveikatingumą, šlovę ir pagarbą, bet ir didžiulę įtampą kurstantis šaltinis, yra ypač parankus instrumentas deviacijoms atskleisti. Būtent sporte nuolat susiduriama su rizikingais poelgiais, o tai, kas visuomenėje laikoma pavojinga, sporte įgauna kraštutinę prasmę. Tad įvairūs apgaulingi taisyklių pažeidimai sporte – tai iškristalizuotas visos visuomenės kuriamas melas, lyg kreivas veidrodis, metaforiškai pabrėžiantis amžinai aktualias kriminologines problemas. Monografijos įžvalgos turėtų padėti tokį perkreiptą veidrodį „ištiesinti“ atsargiai gludinant jį ir žvelgiant vis iš skirtingos perspektyvos. Kartu knygos idėjos turėtų paskatinti permąstyti tradicinius teisinius klausimus apie kaltę, bausmę ir atsakomybę – pirmiausia prieš save pačius

Agresijos demaskavimas Oskaro Koršunovo ir Larso von Triero kūryboje

[full article and abstract in Lithuanian; abstract in English] This article explores issues related to how social roles, when imposed, become oppressive to on an individual, and how consciously chosen roles become “more true” than the reality itself and advance the investigation of human nature. The text consists of three parts. In the first part, we discuss dramaturgical theory as well as the psychosocial and artistic experiments about the social power of enacted social roles. The second part is an analysis of a trilogy directed by Lithuanian theatre director Oskaras Koršunovas – Hamlet, The Lower Depths and The Seagull. It is followed by an examination of the trilogy of Danish cinema director Lars von Trier – Antichrist, Melancholia and Nymphomaniac. Both trilogies embrace certain common dichotomies: truth vs. lie; individual responsibility vs. collective conformism; freedom vs. oppression; life vs. death; openness vs. hypocrisy; reality vs. fiction; deep play vs. superficial theatricality. The analyzed works of art, combined with the psychosocial experiments, reveal that realistic play (experimentation) can help to grasp shocking data about human behavior that would be extremely difficult to obtain without dramaturgical acting.[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje svarstoma, kaip tam tikri primesti vaidmenys engia žmogų, ir kartu aiškinamasi, kaip sąmoningai pa(si)rinkti vaidmenys padeda suvokti savo prigimtį ir tampa „tikresni“ už tikrovę. Tekstą sudaro trys dalys. Pirmojoje pristatoma dramaturginė teorija, socialiniai, psichologiniai bei meniniai eksperimentai, atskleidžiantys žmonių įsijautimą į socialinius vaidmenis ir jų diktuojamus elgesio scenarijus. Antroje dalyje aptariama režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatytų spektaklių trilogija Hamletas, Dugne ir Žuvėdra, o trečioje – Larso von Triero sukurtų filmų trilogija Antikristas, Melancholija ir Nimfomanė. Šias trilogijas sieja bendros dichotomijos: tiesa prieš melą; individuali atsakomybė prieš kolektyvinį prisitaikėliškumą; laisvė prieš priespaudą; gyvybė prieš mirtį; atvirumas prieš apsimestinumą; tikrovė prieš fikciją; gili vaidyba prieš paviršutinišką teatrališkumą. Analizuojami meno kūriniai kartu su psichosocialiniais eksperimentais atskleidžia, kad realistiškas vaidinimas (eksperimentavimas) gali padėti surinkti tokių sukrečiančių, žmogaus prigimtį „apnuoginančių“ duomenų, kuriuos išgauti be vaidybos priemonių būtų labai sunku

The light and shadows of Olympic Games in the context of deception in sports

XXX olimpiados žaidynės Londone, be postuluojamų vienybės, taikos, tobulumo siekimo, tolerancijos ir pagarbos idealų, atskleidė ir šešėlinę sporto pusę: įvairius apgaulingus būdus, kuriais sportininkai bando pagerinti savo asmeninius rezultatus ir taip aplenkti varžovus arba, atvirkščiai, tyčia rungiasi ne pagal savo jėgas dėl materialinės ar kitokios naudos. Straipsnio tikslas – nustatyti santykį ir ribą tarp garbingų ir negarbingų rungtyniavimo būdų olimpinių žaidynių kontekste. Numatytam tikslui pasiekti keliami šie pagrindiniai uždaviniai: 1) išanalizuoti XXX olimpiados žaidynių Londone pagirtinas ir abejotinas vietas, iliustruoti, kur šiame spalvotame žemėlapyje atsiduria Lietuva; 2) nustatyti, kaip socialinės teorijos paaiškina tam tikrus olimpinių žaidynių probleminius ypatumus; 3) ištirti, kaip teisinis reguliavimas padeda ar trukdo skaidrinti sportą. Straipsnyje aptariamos aktualios temos: dopingas, dopingo kontrolė ir potencialūs piktnaudžiavimai ja; manipuliacijos sporto varžybų rezultatais, jų santykis su komercializacija; pats sporto reginys kaip sporto simuliakras, jo sąryšis su postmoderniomis, kritinėmis idėjomis. Šios temos peržengia valstybių sienas, jos svarbios tiek sporto teisės, tiek sporto sociologijos ir pedagogikos prasme: pavyzdžiui, riba tarp varžybų taktikos (kai nesirungiama iš visų jėgų, o tik taip, kad būtų patenkama į kitą varžybų turą) ir piktnaudžiavimo kova iki šiol nėra visiškai aiški, galinti priklausyti nuo teisėjų diskrecijos, kuri atitinkamai turėtų priklausyti nuo teisėjų kompetencijos ir (reikiamos) kvalifikacijos. Olimpinių žaidynių Londone lietuviški (nacionaliniai) pavyzdžiai liudija ir apie globalias problemas. A. Skujytės atveju atsirado antidopingo sistemos diskriminacinis bruožas, jei ne teisine, tai bent faktine prasme, o jei būtų nuspręsta, kad panašiomis testavimo procedūromis sudaromos nelygios sąlygos varžytis, antidopingo kontrolė apskritai prarastų savo autoritetą, nes išeitų, kad atitinkama kontrolė gali daryti neproporcingai didelę ir vargu ar pagrįstą įtaką varžybų rezultatams. E. Petrausko kovos su korėjiečiu rezultatas ragina nustatyti aiškesnius teisėjavimo standartus bokso varžybose. Įrodyti korupciją ar šališkumą panašiais atvejais gali būti sudėtinga, tačiau turi būti įmanoma įdiegti kiek įmanoma labiau nuspėjamą ir vienodesnę teisėjavimo sistemą.London Summer Olympic Games, besides postulated ideals of unity, peace, tolerance and equality, also exposed the black side of sports: a variety of deceptive ways by which athletes attempt to improve their personal performance and overtake opponents or, conversely, intentionally try to underperform for the material or other benefits. The methods of the article are the systematical analysis of scientific (legal, criminological and sociological) literature, legal acts and jurisprudence. The object of the article is the relation and margin between fair and unfair play in Olympic Games. Aim of the article was to clarify the line (margin) between honorable and dishonorable ways of competing in the context of Olympic Games. In order to achieve the aim the following tasks were defined: 1) to analyze the recent London Olympic Games and identify what aspects are actual for Lithuania; 2) to find out how social theories might explain some disputable examples; 3) to analyze how legal regulation helps or hinders to clarify sport. Lithuanian examples in London Summer Olympic Games also show global problems. Women hepthatlonist‘s case reveals that the discriminatory aspect of the doping testing system has occurred at least practically (if not legally). If it is decided that similar procedures are unlawful, anti-doping control might lose its authority, as it might disproportionally and unreasonably influence the course or results of the competition. Boxer‘s E. Petrauskas case calls for more transparent and more standardized refereeing system in boxing. In said case it can be difficult to prove corruption, but it must be possible to establish more predictable refereeing. The metaphor of light and shadows lets us to look at sport from various perspectives. Step by step it is understood that white does not exist without black and vice versa: the relation between fair and unfair play is not as trivial as it might seem from the first sight. Doping might be subjectively tolerated in professional sports and it also raises potential legal questions. Whereabouts as well as testing systems lack some legitimacy, for instance, „random“ testing might condition not random failures at the playfield. The system of refereeing in boxing calls for more standardized and more predictable one. The margin between the tactics of the competition (when the main aim is to get into the next round, not to show the best efforts) and abuse of the competition (match-fixing) is not clear, it might be the question of the referee‘s discretion. Also, the commercialization of sports usually speaks not only about appropriate infrastructure and material basis, but also about not necessarily fair commercial interests

Apie sausio 13-osios bylą: dar kartą, bet iš naujo

Apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius ir jų pagrindu atsiradusią baudžiamąją bylą – istorinę, su Lietuvos išsivadavimu iš SSRS, ir su dabartinėmis politinėmis realijomis glaudžiai susijusią bylą. Ši tema apima gausybę teisinių, kriminologinių ir istorinių aspektų, iš kurių paminėtini šie: takoskyra tarp pozityviosios ir prigimtinės teisės, sąsajos tarp Sausio 13-osios, Niurnbergo, Eichmanno ir kitų procesų, baudžiamosios teisės ribotumas inkriminuojant veiksmus. Straipsnis yra vienas iš nedaugelio mėginimų nušviesti įvairias perspektyvas, pateikti argumentuotą požiūrį į nagrinėjamą problemą